Dr. Ericas Berne’as (1910–1970) – žymus JAV psichoanalitikas, sukūręs naują, revoliucinę teoriją – transakcinę analizę, kurios principus aprašė knygoje „Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės“ (1964). Klasika tapusioje knygoje E. Berne’as plačiajam skaitytojų ratui atskleidžia ydingų „žaidimų“, kuriais žmonės traumuoja ir emociškai išnaudoja vienas kitą, mechaniką. Pasak autoriaus, žmonių žaidimai yra ritualinės transakcijos arba tarpasmeninio elgesio modeliai, kurie gali būti nuoroda į užslėptus jausmus ar emocijas. Knygoje aprašomi principai padeda suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas manipuliacijas tarpusavio santykiuose. Šis veikalas turėjo įtakos milijonams žmonių. Knyga per 50 metų išleista daugiau kaip 5 mln. egzempliorių tiražu ir iki šiol yra aktuali tiek psichoterapeutams, tiek plačiajai visuomenei.
Ydingi vaidmenų žaidimai šeimoje: kaip juos atpažinti?
Turbūt daugelis esate išgyvenę tą jausmą, kuomet atrodo, jog su antrąja puse tiesiog nesusišnekate. Priežasčių gali būti įvairiausių, viena jų – ydingi santykių „žaidimai“, į kuriuos sąmoningai arba nesąmoningai įsitraukiame prisiimdami įvairius žalingus vaidmenis ir imdami manipuliuoti vienas kito jausmais bei elgesiu. Kaip atpažinti ir neįsitraukti į tokias situacijas?
Beveik bet kuris žaidimas gali tapti santuokos bei šeimos gyvenimo ešafotu. Pačiomis ryškiausiomis spalvomis sutuoktinių gyvenime sužydi žaidimai: „Kampas“, „Teismas“, „Frigidiška moteris“, taip pat „Užguitoji“, „Jeigu ne tu“, „Pažiūrėk, kaip aš stengiausi“ ir „Širdelė“. Kai kurie, pvz., „Jeigu ne tu“, klesti kur kas labiau, kiti, pvz., „Frigidiška moteris“, žaidžiami ilgiau, nes šiuo atveju sutuoktinius susaisto vedybų sutarties teisinė galia bei jos užtikrinamas artimumas. Aptarkime keletą iš minėtų žaidimų.
1. „Kampas“ – aiškiau nei kuris kitas žaidimas iliustruoja manipuliacijas ir tai, kaip jos trukdo artimumui. Paradoksalu, tačiau šio žaidimo esmė yra nenuoširdus atsisakymas žaisti sutuoktinio žaidimą. Pavyzdžiui, žmona pasiūlo vyrui kartu eiti į kiną, jis sutinka. Tačiau jai „nesąmoningai“ išsprūsta mintis, kad reikėtų perdažyti namą. Tai brangu, o sutuoktinis neseniai jai sakė, kad jų finansinė padėtis sudėtinga. Jis pareikalavo, kad ji nestumtų jo į nepatogią padėtį ir neįkyrėtų jam dėl nenumatytų išlaidų bent jau iki mėnesio pabaigos. Tad žmona pasirinko netinkamą momentą namo reikalams aptarti, ir vyras jai šiurkščiai atrėžė. Žaidimas prasideda tuomet kai žmona įsižeidusi pareiškia, kad jeigu vyras ir vėl prastai nusiteikęs, ji neisianti su juo į kiną, tegu eina vienas. O jis atsako, kad jeigu ji taip mananti, tai gal tikrai geriau jam eiti vienam.
Koks tokio manipuliacinio žaidimo rezultatas? Vyras išeina į kiną vienas (arba su bičiuliais), palikdamas savo antrąją pusę namuose, įskaudintą ir nelaimingą. Šiame žaidime matyti dvi galimos gudrybės. Žmona iš ankstesnės patirties gerai žino, kad į vyro susierzinimą nereikėtų rimtai reaguoti. Vyras tenori vieno – kad ji parodytų, jog vertina sunkų jo darbą ir jo pastangas uždirbti pinigų. Jei žmona tai padarytų, jie laimingi galėtų eiti į kiną kartu. Tačiau ji atsisako žaisti, ir jis išeina nusivylęs ir pasipiktinęs. Nors žino, kad į žmonos įžeistą savimeilę neturėtų reaguoti rimtai. Iš tiesų ji tenori, kad jis būtų meilus. Tada jie laimingi galėtų eiti į kiną. Tačiau jis atsisako žaisti žinodamas, kad tai nesąžininga. Jis supranta, kad ji norinti, jog jos paprašytų, tačiau apsimeta to nesuvokiantis. Jis išeina iš namų linksmas ir jausdamas palengvėjimą, bet dėdamasis įskaudintas. Ji lieka namuose nusivylusi ir pasipiktinusi.
Kokia galėtų būti šios situacijos alternatyva? Žmonai tereiktų apsigalvoti, paimti vyrą už parankės, nusišypsoti ir žingsniuoti drauge su juo į kiną (pereiti iš Vaiko į Suaugusiojo ego būseną). Šiek tiek sunkiau vyrui, nes iniciatyva priklauso žmonai. Jei jis iš naujo peržvelgtų visą situaciją, jam tikriausiai pavyktų įkalbėti ją eiti kartu arba kaip suirzusį Vaiką, arba, kur kas geriau, kaip Suaugusiąją.
2. „Teismas“. Šis žaidimas ryškiausiai atsiskleidžia teisinėje sferoje. „Teismą“ gali žaisti daug asmenų, bet dažniausiai tai trijų žaidėjų žaidimas, kuriame dalyvauja ieškovas, atsakovas ir teisėjas, juos vaidina vyras, žmona ir terapeutas. Šiai grupei priklauso ir „Medinė koja“ (pasiteisinimas pamišimu) bei „Skolininkas“ (civilinė byla). Jeigu jis vyksta terapinėje grupėje, per radiją ar televiziją, kiti auditorijos nariai įtraukiami kaip prisiekusieji. Vyras pradeda skųstis: „Jūs tik paklausykite, ką (žmonos vardas) padarė vakar. Ji ėmė...“ ir t. t. Tada žmona gindamasi atsako: „Bet iš tiesų viskas buvo taip... ir be to, ... kaip tik prieš tai jis..., be to, vis viena... tuo metu... mes abu...“, taip be galo ir be krašto. Vyras galantiškai priduria: „Na, džiaugiuosi, kad šie ponai turi galimybę išgirsti abi šalis, tačiau aš tik norėčiau būti sąžiningas.“ Tuo metu terapeutas stengiasi išlikti objektyvus ir išklausyti abi puses.
Įsivaizduokime, kas būtų jeigu terapeutas vyrui pasakytų „Jūs absoliučiai teisus!“. Jeigu vyras tokiu atsakymu patenkintas, jei jis džiūgaudamas atsipalaiduoja, terapeutas paklaustų „Na, ir ką jūs manote apie šį mano teiginį?“ Vyras atsakytų „Visiškai pritariu.“ Tuomet terapeutas vėl pareikštų: „Iš tiesų man atrodo, kad jūs neteisus.“ Jeigu vyras sąžiningas, jis pasakytų: „Aš visą laiką tai žinojau.“ Jeigu jis nėra sąžiningas, iš jo reakcijos turėtų paaiškėti, kad jis toliau tebežaidžia. Tada jau galima leistis į šį reikalą toliau. Žaidimo elementą rodo tas faktas, kad nors išoriškai ieškovas reikalauja pergalės, iš esmės jis neabejoja esąs neteisus. Kai surinkta pakankamai praktinės medžiagos situacijai paaiškinti, tada žaidimą galima sugriauti manevru.
Terapeutas nustato taisyklę, pagal kurią grupėje draudžiama vartoti trečiąjį asmenį (gramatikos prasme). Tad nuo šiol nariai tegali kreiptis vienas į kitą tik tiesiogiai „tu“ („jūs“) arba kalbėti apie save „aš“, tačiau jie negali sakyti: „Leiskite man papasakoti apie jį“ arba „Leiskite man pasakyti apie ją.“ Tuo momentu pora arba iš viso liausis žaidusi grupėje žaidimus, arba pradės žaisti „Širdelę“, tai yra šioks toks situacijos pagerėjimas. Dar jie gali imtis žaidimo „Negana to“, kuris, tiesą sakant, visai nepadeda. Tai atsitinka, kuomet, ieškovas nesustodamas pila vieną kaltinimą po kito. Atsakovas į visus juos atsako: „Galiu paaiškinti.“ Ieškovas į paaiškinimus nekreipia jokio dėmesio, bet vos atsakovas stabteli, jis ima dėstyti kitą savo kaltinimą, kiekvieną pradėdamas žodžiais „Negana to“. Tai tipiškas Tėvo ir Vaiko bendravimas. Intensyviausiai „Negana to“ žaidžia paranojiškų polinkių turintys atsakovai. Dėl jų tiesmukumo jiems gana lengva nuvilti kaltintojus, kurie linkę kalbėti humoristiškai arba metaforomis. Apskritai metaforos yra akivaizdžios pinklės, kurių reikėtų vengti „Negana to“ žaidime. Kasdienė „Teismo“ forma, ypač gerai atsiskleidžia, kai žaidžia du vaikai ir kuris nors iš tėvų: „Mamyte, ji paėmė mano saldainį“, „Taip, bet juk jis paėmė mano lėlę, o prieš tai dar jis man sudavė ir, be to, juk buvome susitarę, kad saldainius pasidalysime.“
3. „Užguitoji“ – kitas dažnai moters prisiimamas vaidmuo šeimoje. Tokia moteris paprastai yra įgudusi atlikti bent dešimtį ar dvylika darbų arba vaidmenų: mylimoji, motina, auklė, slaugė, valytoja ir kt. Šie vaidmenys paprastai prieštaringi ir sekinantys, nes daugelį metų atliekami per prievartą. Jeigu namų šeimininkė įstengia prisitaikyti, atlaiko tokį gyvenimo tempą ir jaučiasi gana laiminga (pasitenkinimo jai teikia meilė vyrui ir vaikams), tai ji ne tik tarnaus, bet ir mėgausis tais dvidešimt penkeriais metais, kol išlydės į universitetą jauniausiąjį vaiką suspausta iš vienatvės širdimi.
Kita vertus, jei ji neįstengia apsiriboti tuo pasitenkinimu, kurį jai teikia meilė šeimai, ji gali jaustis vis nelaimingesnė. Tokia moteris priima viską, kas ant jos užgriūva, ir prašo dar daugiau. Ji sutinka su vyro kritika, nusileidžia visiems vaikų reikalavimams. Moteris išgyvena būklę, kuri vadinama „Namų šeimininkės kelis“ (jos kelis vargsta ir supant vaikus, ir šveičiant, ir keliant sunkumus, ir vairuojant, ir dirbant daug kitų darbų). Šios būsenos požymius glaustai apibūdina skundas: „Aš pavargusi.“ Viena vertus, veikti ją skatina vidinis Tėvas, o atsiskaityti ragina kritiškas sutuoktinis, kurį pati ir pasirinko.
Pavyzdžiui, jei tenka surengti pietus, jai atrodo, kad ji privalo būti ne tik tobula pašnekovė, bet ir namų globėja, interjero dekoratorė, maisto ir gėrimų tiekėja, žavingiausia moteris, karalienė ir diplomatė. Negana to, tos pačios dienos rytą ji puls kepti pyragą ir nutemps vaikus pas stomatologą. Jei jau ir iki tol jautėsi pavargusi, tai tą dieną bus peržengtos visos ribos. Ir apie vidudienį ji susmuks be jėgų, taip nieko ir nepadariusi. Ji pasijunta nuvylusi vyrą, vaikus, savo svečius, jos sielvartą dar labiau padidina priekaištai sau. Kai taip nutinka du ar tris kartus jos santuoka gali atsidurti pavojuje. Vaikai jaučiasi sutrikę. Moteris pasikeičia išoriškai – netvarkinga šukuosena, ištįsęs veidas, nuklypę batai. Ilgą laiką gyvendama tokiameuždarame rate, ji gali priartėti prie ribos, kuomet tenka pasibelsti į psichiatro kabineto duris.
Kokį vyrą paprastai pasirenka užguita moteris? Iš pažiūros jos vyras protingas, bet nuolat kritikuoja žmoną, kad ji ne tokia darbšti, kokia, jo manymu, buvo jo motina. Ją vesdamas jis vedė savo motinos įvaizdį. Moteriai „Užguitosios“ įvaizdis primena jos motiną ar senelę. Kai moteris (jos Vaikas) randa tinkamą partnerį, tai ji gali imtis „Užguitosios“ vaidmens, būtino jos psichinei pusiausvyrai palaikyti. Šio vaidmens ji taip lengvai neatsisakys. Kuo atsakingesnes pareigas eina jos vyras, tuo lengviau vyrui ir žmonai kaip suaugusiesiems rasti priežasčių išsaugoti šiuos nesveikus santykius.
Ar iš tiesų moteris negali atlikti daugelio vaidmenų ir jaustis patenkinta savimi? Gali, jeigu atlieka kiekvieną iš savo vaidmenų paeiliui per visą savaitę, bet ne du, tris ar daugiau vaidmenų vienu metu. Tarkime, jei ji rengia vakarėlį, turėtų pasirūpinti tik valgiais ir gėrimais arba imtis tik auklės vaidmens ir nesistengti atlikti abiejų darbų vienu metu.
Taigi norint atgauti pasitikėjimą savimi ir kurti darnius santykius šeimoje, verta neįklimpti į ydingus žaidimus. Juk mūsų laimė nepriklauso nei nuo prisiimtų vaidmenų, nei nuo laimėtų „žaidimų“ skaičiaus, daug svarbesnė yra mūsų pačių savijauta, vienas kito palaikymas bei supratimas santykiuose.
